Rugpjūčio 4-10 d. Karklėje vyko kasmetinis seminaras-stovykla
Panevėžio vyskupijos dekanatų šeimos centrų savanoriams ir jų šeimoms.
Šių metų tema – „Šeimų savanorystė sužadėtinių programoje“. Jau 13 metų organizuojamuose susitikimuose šiemet susirinkome itin gausiai – 96 dalyviai iš visos vyskupijos. Kai kuriems teko įveikti atstumą nuo rytinės Lietuvos sienos iki vakarinės. Tai liudija apie troškimą susitikti, pabūti kartu ir dalintis.
Užsiėmimus suaugusiems vedė Lietuvos Šeimos centro vadovė Dalia Lukėnienė. Lektorė pasidalino praktinėmis įžvalgomis dirbant su sužadėtiniais, pristatė įdomius mokslinius tyrimus. Įgytomis žiniomis galėsime praturtinti savo susitikimus su besirengiančiaisiais Santuokos sakramentui.
Kol tėvai dirbo, užsiėmimus su vaikais ir jaunimu vedė savanoriai – Jurgita, Dovilė, Benas, Vilma. Esame jiems dėkingi už padovanotą laiką ir gebėjimus.
Kaip ir kasmet, šią vasarą taip pat sulaukėme dvasininkų dėmesio. Mus aplankė Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Albertas Kasperavičius, Panevėžio Šv. ap. Petro ir Povilo parapijos klebonas kun. Romualdas Zdanys. Ypač malonus buvo mūsų vyskupo Liongino Virbalo apsilankymas. Sustiprino ir įkvėpė dvasininkų mintys, pasidalintas žodis:
Kun. A. Kasperavičius kvietė liudyti savo šeimos gyvenimu tai, ką tikime, kad pažinę Jėzų išgarsintume jį visoje apylinkėje (plg. Mt 14, 35).
Kun. R. Zdanys pasidalino savo patirtimi rengiant sužadėtinius Santuokos sakramentui – kalbėjo apie santuokinę priesaiką. Kunigas pastebėjo, kad mūsų buvimas šiame seminare-stovykloje panašus į mokinių patirtį ant Taboro kalno: „pasistatėme palapines“, dvasiškai atsimainėme, tačiau išsivežame ir užduotį - sugrįžę turime šviesti kitiems.
Vyskupas dėkojo visiems savanoriams ir jų šeimoms už prasmingą savanorystę ir taip pat kvietė būti gyvais liudininkais, kad santuoka visam gyvenimui yra įmanoma ir siektina tikrovė. Vyskupas pasidalino įdomiu palyginimu apie tris žmogaus sukurtus dalykus, trukdančius pašaukimams:
Vienkartinės nosinės. Dar ne taip seniai dauguma naudojomės medžiaginėmis nosinėmis, kurias naudodavome daugybę kartų, išplaudome, išlygindavome. Nedidelis daiktas, kuriuo rūpindavomės. Vienkartinės nosinės „sugadino“ šį „santykį“ - pasinaudoju ir išmetu, nes dar turiu daug kitų kišenėje.
Mikrobangų krosnelė. Norėdamos pagaminti valgį mūsų močiutės turėdavo įkurti krosnį, užvirti vandenį, paruošti maistą. Mikrobangų krosnelė „sugadino“ šį procesą - nebeliko ruošimosi, laukimo. Viskas čia ir dabar.
Aspirinas. Suskaudus galvą išgerdavome arbatos, išeidavome pasivaikščioti ar priguldavome pailsėti. Šiandienos žmogus negali jaustis blogai, jis visada turi būti „kokybiškas“. Truputį suskaudo – aspirinas.
Tokioje aplinkoje gyvenančiam šiandienos žmogui, ypač jauniems sužadėtiniams, turime sakyti, kad įmanoma gyventi santuokoje visą gyvenimą, kad įmanoma turėti santykį ir rūpintis vieninteliu neieškant pakaitalo, kad meilė yra procesas, kuriame reikia mokytis išlaukti, būti kantriu. Sužadėtiniai turi išgirsti, kad kartais būna blogų akimirkų, tačiau tai juk yra dalis mūsų buvimo kartu, nes ir laimėje ir varge “visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“.
Ypatinga patirtis švęsti Šv. Mišias gamtos prieglobstyje; atpažinti Kūrėją žiogo svirpime, toje įstabioje tyloje, kurios taip mažai beturime skubančiame pasaulyje; išgyventi bendrystę kaip viena didelė šeima. Pakylėti dvasioje ypatingai dėkojame mus aplankiusiems dvasininkams.
Kasmet seminare-stovykloje Karklėje nenustojame džiaugtis bendryste, stiprinti vieni kitus savo veikloje ir dar kartą įžvelgti joje didžiulę pasmę. Turime galimybę būti kartu su savo šeima, atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių, nuo visuomenės įtakos ir pabūti „svajonių visuomenėje“, kur visi esame viena, gyvename ta pačia dvasia ir tikėjimu.
Didelė padėka visiems rėmėjams, be kurių negalėtume praturtinti savęs ir patirti bendrystės džiaugsmo – Vokietijos katalikų akcijai Renovabis, Vokietijos privačiam fondui ir Lietuvių katalikų religinei šalpai.
Keletas atsiliepimų:
Šis seminaras – stovykla jau yra tapęs tarsi metų ašimi. Net darbus planuoju „iki“ ir „po“. Tai tarsi nauji metai. Patinka čia viskas: bendrystė tarp šeimų, pasidalinimai patirtimi: tiek šeimos gyvenimo, tiek sutuoktinių rengimo programos vykdymo. Lektoriai, kurie pakviečiami vesti užsiėmimus labai sėkmingai padeda susidėlioti akcentus veikloje. Noriu pabrėžti dar vieną svarbų visų stovyklų dalyką: mūsų asmeniniai vaikai matė ir mato daug teigiamų šeimų modelių ir jiems susiformavo pasaulėžiūra, kad „teisingų“ su teigiamais santykiais šeimų Lietuvoje yra daug ir tai nėra jokia išimtis. Labai džiaugiuosi, kad esu tokio puikaus reiškinio dalis!
Kiekvieną kartą atvažiavus patinka sutikti pažįstamus veidus, šypsenas. Patinka tas bendrystės jausmas. Čia atvažiavus atsiduri tarsi kitame mikropasaulyje, tarsi anas pasaulis su savo rūpesčiais, blogomis žiniomis, konkurencija ir t.t. lieka už borto. O šis pilnas šypsenų, pokalbių, dainų, vaikų žvilgsnių tave įtraukia...
Stovykla – tai didžiulė Dievo dovana pabūti mums visiems kartu (ir su savo šeima ir su kitais), kartu pasidalinti patyrimu, išgirsti daugiau patyrusių ir pasimokyti.
Man labai patiko, kad jau daug metų aš galiu su savo šeima atvykti į šeimų stovyklą ir skirti daugiau dėmesio savo šeimai. Aš labai vertinu tas žinias, kurias gaunu iš lektorių ir džiaugiuosi visų savanorių šeimų bendryste. Manau, kad šešių dienų poilsis su šeima yra pakankamas laikas pailsėti ir atsigauti, kad vėl grįžęs į namus kibtum į kasdienius darbus ir toliau galėtum rūpintis ne tik savo, bet ir kitų gerove. Labai džiaugiuosi ir kunigų rūpesčiu ir įsipareigojimu būti su mumis kartu.
Karklėje dalyvauju ne pirmus metus. Šiais metais vėl turėjome galimybę gilinti sužadėtinių rengimo kursų perteikimo įgūdžius, pasidalinti sunkumais, problemomis, atradimais. Esu dėkinga, kad buvo pakviesta lektorė Dalia. Seminarų metu dirbome aktyviais metodais, su humoru, pavyzdžiais, grupėje galėjome generuoti mintis, idėjas, papildyti kitą, pasidalinti patirtimi, inscenizuoti. Labai nudžiugino, įkvėpė, pakėlė dvasią kunigų buvimas, pokalbiai, Šv. Mišių šventimas po atviru dangumi. Šeimos centro veikloje jaučiu didelę prasmę ir atsinaujinimo ateityje viltį, pakylėjo vyskupo dėmesys.
Esu daug mačiusi, dalyvavusi įvairiuose renginiuose, stovyklose, rekolekcijose, bet ši Šeimos centro stovykla man buvo pati įdomiausia, prasmingiausia. Esu be galo laiminga, kad kartu su vyru buvome pakviesti čia atvykti ir susipažinti su Šeimos centro veikla, tokiais nuostabiais žmonėmis ir pabūti bendrystėje. Būtent labiausiai man patiko bendravimas su stovyklos dalyviais, susipažinimas su jaunomis šeimomis, kurios mums tokios artimos su vyru, dalinimasis savo džiaugsmais ir rūpesčiais, patirtimi, dalyvių atvirumas, paprastumas, nuoširdumas, bendros vertybės. Taip pat labai patiko paskaitos, per kurias sužinojau naujų, svarbių dalykų rengiant sužadėtinius ir kuriant savo šeimos šviesią ateitį. Buvo taip gera matyti šeimas, jų pavyzdį, klausytis jų patirčių, kurios yra svarbios kuriant ir savo šeimos gyvenimą. Tikrai sutikau daug nuostabių, protingų ir turinčių neįkainojamas vertybes žmonių, su kuriais norisi bendrauti ir bendrauti ir nenutraukti ryšio. Esu be galo dėkinga visiems, kurie organizavo šią stovyklą-seminarą Karklėje ir labai džiaugiuosi galėjusi būti šios nuostabios stovyklos ir neįkainojamos bendrystės dalimi!
Tags: karklėje vyko, stovyklą-seminarą karklėje, panevėžio, rugpjūčio, kasmetinis, vyskupijos, seminarasstovykla, karklėje