GYVENAMŲJŲ PATALPŲ HIGIENINĖ PRIEŽIŪRA PATALPŲ HIGIENINIS ĮVERTINIMAS SUSIDEDA IŠ






Gyvenamųjų patalpų higieninė priežiūra

Gyvenamųjų patalpų higieninė priežiūra

Patalpų higieninis įvertinimas susideda iš šių dalykų: 

  1. Butų šildymas

  2. Butų drėgmė

  3. Patalpų apšvietimas

  4. Butų vėdinimas

  5. Patalpų valymo būdai

Šildymas, drėgmė, apšvietimas, vėdinimas nulemia sveikatą, savijautą ir darbingumą.

Butų šildymas

Namų aplinkoje žmogus turi jaustis komfortabiliai, temperatūra turi būti optimali, tam, kad būtų nei peršilta, nei per šalta. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turėtų svyruoti ribose nuo 18 iki 21 °C. Kambarių temperatūra ties langu ir ties vidine siena turėtų skirtis ne daugiau kaip 2 laipsniais. Skirtumas tarp temperatūros prie grindų ir lubų neturėtų būti didesnis kaip 3 °C.

Patalpos gali būti šildomos:

Šildymas krosnimis

Kaimo vietovėse daugelis butų ir namų yra apšildoma krosnimis arba židiniais. Kūrenant krosnimis, karštos degimo dujos, eidamos per krosnies dūmtraukius, įšildo krosnies sieneles. Šilumą sugeria pakuros ir dūmtraukių sienų plytos, kurios šilumą spinduliuoja į aplinką, šildydamos kambarį. Tačiau patalpų šildymas krosnimis nėra saugus ir ekonomiškas kuro atžvilgiu.

Prieš kūrenimo sezoną krosnys turi būti suremontuotos, patikrinta jų trauka ir hermetiškumas. Kūrenant krosnis, prieš uždarant dūmtraukio sklendę, reikia patikrinti ar pilnai sudegė kuras. Jei sklendė uždaroma, nesant pilno kuro sudegimo, krosnyje pradeda trūkti deguonies ir gali susidaryti pavojinga sveikatai medžiaga – anglies monoksidas. Šios dujos, negalėdamos išeiti per kaminą, sklinda į kambarius, kur gali sukelti net mirtinus apsinuodijimus. Tai dujos, kurios neturi nei spalvos, nei kvapo, todėl jų buvimo patalpoje negalima jausti, užuosti, kas yra ypač pavojinga ir sveikatai, ir gyvybei.

Kūrenimas krosnimis nėra ekonomiškas kuro atžvilgiu, labai karštos degimo dujos, pilnai neatidavę šilumos, išlekia į kaminą. Šildymo naudingumas krosnimis, priklausomai nuo krosnies konstrukcijos ir kūrenimo būdo, yra palyginti nedidelis – 30 – 40 procentų. Tai reiškia, kad yra panaudojama mažiau negu pusė visos susidariusios šilumos. Be to, patalpų oro temperatūros svyravimai paros bėgyje yra labai ryškūs, priklausomai nuo krosnių kūrenimo dažnio ir kuro rūšies.


Centrinio šildymo sistemos

Centrinis šildymas yra pranašesnis už vietinį šildymą. Esant centriniam šildymui, patalpų temperatūra visą parą išlieka pastovi, butas neteršiamas degimo dujomis, pelenais, dūmais ir smalkėmis. Be to, tai yra patogu, nereikia kūrenti ir nešioti kuro bei pelenų. Yra keli centrinio šildymo sistemų tipai: centrinis šildymas cirkuliuojančiu vandeniu ir centrinis šildymas karštu oru.

Centrinis šildymas cirkuliuojančiu karštu vandeniu yra viena labiausiai paplitusių patalpų šildymo būdų. Sistemoje esančio vandens temperatūra būna nuo 35 iki 90 laipsnių. Vanduo šildymo sistemoje, radiatoriuose cirkuliuoja dėl slėgių skirtumo tarp šilto ir šalto vandens. Šiltas vanduo kyla aukštyn, o šaltas leidžiasi žemyn. Jei atstumai tarp katilo ir šildomų patalpų yra labai dideli, turi būti įrengiami siurbliai, kurie padėtų vandens cirkuliacijai, ir patalpos būtų šildomos tolygiai.

Centrinis šildymas karštu oru yra mažiau populiarus, negu vandeninės šildymo sistemos. Šildant karštu oru, šilumą perneša iki 40 – 60 laipsnių sušildytas oras. Orą šildo kaloriferis, iš jo oras sienose esančiais kanalais patenka į kambarius pro angas ties lubomis, o atvėsęs oras yra surenkamas pro angas grindyse. Cirkuliuojantis šildymo sistemose oras turi būti švarus (be dulkių) ir sudrėkintas, nes čia sujungta šildymo ir vėdinimo sistema. Blogai prižiūrint kaloriferius, į kambarius gali patekti dulkių, cheminių teršalų, mikroorganizmų, grybelių bei jų toksinų. Šios medžiagos gali sukelti alergines reakcijas, kvėpavimo takų uždegimus bei apsinuodijimus. Todėl šildymo sistemos nuolat turi būti valomos, dezinfekuojamos, o į patalpas patenkantis oras – drėkinamas.

DĖMESIO!

Patikrinkite ar jūsų šildymo įrenginio dūmtraukis yra išvalytas ir kanaluose yra gera trauka!
Neuždarykite dūmtraukio sklendės, kol kuras nėra pilnai sudegęs!
Jei naudojate patalpų šildymą karštu oru, pastoviai valykite ir dezinfekuokite kaloriferius!


Butų drėgmė

Drėgmė patalpose yra vienas iš faktorių, veikiančių žmogaus šiluminę savijautą. Esant drėgnam orui, susidaro geresnės sąlygos šilumos atidavimui, todėl žmogaus organizmas labiau atšąla ir žmogus jaučia šaltį, nors patalpos temperatūra yra palyginti aukšta. Sudrėkę drabužiai ir patalynė blogai apsaugo nuo šalčio. Sudrėkusių sienų laidumas šilumai yra žymiai didesnis, jų temperatūra žemesnė, todėl tarp žmogaus kūno ir sienų susidaro didesnis temperatūros skirtumas, dėl ko padidėja šilumos atidavimas ir kūnas labai atšąla. Kūno atšalimas gali paaštrinti sąnarių ligas, reumatą, kvėpavimo sistemos ligas bei peršalimus. Drėgnoje aplinkoje geriau išsilaiko mikroorganizmai ir virusai, todėl yra geros sąlygos infekcijai plisti. Sudrėkus sienoms, jose pradeda veistis pelėsiniai grybeliai, kurie skleidžia nemalonų kvapą, palieka tamsias dėmes ant sienų, lubų ar apmušalų, gali alergizuoti organizmą. Ypač jautrūs šiuo atžvilgiu yra vaikai. Kovoti su grybeliais yra labai sunku, dažnai tenka pašalinti visas grybelių paliestas sienų ar lubų dalis, naudoti dezinfekcines medžiagas, kurios vėl gi neigiamai veikia sveikatą.

Dažniausios butų drėgmės priežastys yra nekokybiška sena statyba, netinkama patalpų hidroizoliacija, dėl ko drėgsta rūsiai, pirmojo aukšto sienos. Kartais drėgmės susikaupimo priežastys gali būti ir per didelis sienų laidumas šilumai, kada ant jų kaupiasi kondensatas. Jei pastatas yra kokybiškas, drėgmės susidarymui gali turėti reikšmės kelios priežastys: viena, nepakankamas patalpų apkūrenimas žiemą, dėl ko sienų paviršiuje kondensuojasi drėgmė ir sienos sudrėgsta. Antra, esant nepakankamai patalpų ventiliacijai ir per dideliam vandens garų susidarymui, pavyzdžiui gyvenamose patalpose džiovinant skalbinius, daug verdant.

Butų drėgmę nustatome naudojant drėgmės matavimo prietaisus: higrometrus bei psichrometrus. Optimalios sąlygos, kada gyvenamosiose patalpose santykinė drėgmė svyruoja ribose nuo 40 iki 60 procentų.

Dėmesio!

Kad butas nebūtų drėgnas, reikia geriau jį šildyti ir vėdinti!
Gyvenamose patalpose nelaistyti vandens, neskalbti ir nedžiovinti bute skalbinių!
Virtuvėje virš viryklės rekomenduojama įsirengti garų surinkėją ir ventiliatorių!


Patalpų apšvietimas

Saulė, jos spinduliai veikia žmonių sveikatą ir savijautą. Natūralaus apšvietimo stoka rudens – žiemos periodu sąlygoja pablogėjusią žmonių savijautą, galvos skausmų atsiradimą bei depresijos simptomus. Be to, saulės spinduliai žudo ligų sukėlėjus, virusus ir bakterijas. Stipriausias natūralus apšvietimas būna birželio ir liepos mėnesiais, o silpniausias lapkričio ir gruodžio mėnesiais.

Mūsų klimatinėje zonoje gyvenamųjų patalpų langai turėtų būti nukreipti į saulėtą pusę: pietus, pietryčius arba pietvakarius. Langai neturėtų būti užstoti augančių medžių, krūmų bei kitų pastatų. Šviesos koeficientas, tai yra langų ir grindų ploto santykis, gyvenamosiose patalpose turėtų būti nuo 1:5 iki 1:7.

Rudens ir žiemos laikotarpiu daug laiko praleidžiame namuose, todėl patalpų dirbtinis apšvietimas lemia mūsų nuotaiką, netinkamas apšvietimas gali sąlygoti padidėjusį buitinį traumatizmą ar regėjimo organo nuovargį bei įtampą. Kiekviena buto patalpa turi būti apšviečiama skirtingai, įvairiai derinant vietinį ir bendrą apšvietimą.

Prieškambariai, laiptai, laiptų aikštelės turi būti gerai apšvieti vienodai pasiskirsčiusia šviesa. Laiptų pakopos turi būti gerai matomos, o šviestuvai netrukdytų lipant laiptais, už jų neužkliūtų galva ar drabužiai.

GYVENAMŲJŲ PATALPŲ HIGIENINĖ PRIEŽIŪRA PATALPŲ HIGIENINIS ĮVERTINIMAS SUSIDEDA IŠ

Virtuvės apšvietimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Maisto ruošimo darbai turi būti atliekami gero apšvietimo sąlygomis, kad išvengti traumų, įsipjovimų, įsidūrimų. Paprastai virtuvėje yra įrengiamas vienas centrinis šviestuvas patalpos viduryje, kuris užtikrina tik foninį apšvietimą. Vietinio apšvietimo šaltiniai paprastai yra montuojami spintelių apačioje. Geriausia, kad šie šviestuvėliai turėtų atskirus jungiklius ir būtų įjungiami tik esant poreikiui. Jei virš viryklės yra garų surinkimo gaubtas su šviestuvu, šios šviesos pakanka. Tokio pačio vietinio apšvietimo reikia ir kriauklei.

Vonios kambariui apšvietimo reikalavimai yra kiek kitokie. Paprastai yra įrengiamas bendras apšvietimas palubėje, kuris apšviečia visą vonios kambarį. Šviestuvas turėtų būti uždaras, kad ant jo nesikauptų vandens garai ir drėgmė. Gali būti įrengtas ir vietinis apšvietimas prie veidrodžio, naudojamas skutantis ar valant dantis. Naudoti šio apšvietimo makijažo atlikimui nerekomenduotina, nes tai yra dirbtinė šviesa, iškreipianti spalvų pojūtį. Esant dirbtinei šviesai atliktas makijažas gali būti per ryškus.

Svetainės ir valgomojo apšvietimas turi būti parenkamas labai individualiai, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir funkcijas. Bendri šių patalpų apšvietimo principai yra šie: bendras apšvietimas, priklausomai nuo nuotaikos gali būti ryškus arba blausus, o būtinose vietose reikia įtaisyti atskirus sieninius šviestuvus arba toršerus. Valgomasis stalas turi gerai apšviestas.

Miegamajame reikia lengvo, neryškaus bendro apšvietimo bei reguliuojamų vietinių šviestuvėlių, kad būtų galima skaityti, nusirengti, apsirengti bei apšviesti naktį. Stalinės lempos šviesa turi gerai apšviesti knygą ir netrukdyti šalia gulinčiam asmeniui.

Vaikų kambaryje reikia stipresnio bendro apšvietimo, negu suaugusių kambaryje. Taip pat yra reikalingi vietiniai šviestuvai žaidimams ir namų darbams ruošti.


ŠVIESTUVAS – lempos(a) ir aplink jas(ą) esanti armatūra bei gaubtai. Gaubtas apsaugo akis nuo lempos siūlo spindėjimo. Kad gaubtas atliktų savo funkciją, stalinės lempos siūlelis darbo metu neturi būti matomas. Tai ypač svarbu, pasirenkant vietinio apšvietimo lempas. Bendro apšvietimo lempos gali sudaryti:


Dėmesio!

Kiekviename bute, patalpoje apšvietimas turi būti parenkamas individualiai.
Pasirenkant stalines lempas patikrinkite, ar šviesos srautas nedirgins akių.
Nedera taupyti apšvietimo sąskaita, nes tai didina traumų pavojų, sukelia greitesnį akių nuovargį.


Butų vėdinimas bei kondicionavimas

GYVENAMŲJŲ PATALPŲ HIGIENINĖ PRIEŽIŪRA PATALPŲ HIGIENINIS ĮVERTINIMAS SUSIDEDA IŠ

Žmogaus organizmas yra jautrus ne tik aplinkos oro fiziniams faktoriams, tai yra temperatūrai, drėgmei, skersvėjams, bet ir patalpos oro sudėties pokyčiams: deguonies, anglies dvideginio bei kitų medžiagų koncentracijos svyravimams. Vertinant patalpų oro užterštumą, kaip pagrindinis rodiklis yra anglies dvideginio koncentracija. Jei šios medžiagos koncentracija yra didesnė negu 0,1 procentas, patalpoje yra ne tik anglies dvideginis, bet ir kiti žmogaus organizmo metaboliniai produktai (sieros vandenilis, amoniakas, indolas, lakiosios riebiosios rūgštys) bei mikroorganizmai ir virusai. Tam kad anglies dvideginio koncentracija patalpose liktų normos ribose, per vieną valandą vienam žmogui reikalinga 50 kubinių metrų oro. Kiek kartų per valandą oras turi keistis patalpose priklauso nuo patalpos tūrio ir jame esančių žmonių skaičiaus. Jei 25 m3 patalpoje gyvena du žmonės, jiems per valandą reikės 100 m3 oro, vadinasi oras patalpoje per valandą turi pasikeisti 4 kartus. Taip pagal patalpų tūrį ir jose esančių žmonių skaičių galima apytikriai paskaičiuoti reikiamą ventiliacijos galingumą.

Patalpų valymo būdai

Gyvenamose patalpose žmogus praleidžia daugiau negu pusę gyvenimo, todėl patalpos turi būti kruopščiai prižiūrimos, šalinami nepalankūs faktoriai: dulkės, mikroorganizmai bei virusai. Dulkės yra šalinamos šlapiu būdu, tai yra plaunant patalpas arba šluostant jas sudrėkintu audiniu. Parketą arba lakuotas grindis galima valyti vieną kartą savaitėje su drėgnu skuduru. Linoleumas, medinės dažytos grindys gali būti plaunamos kasdien, naudojant šiltą arba karštą vandenį.

GYVENAMŲJŲ PATALPŲ HIGIENINĖ PRIEŽIŪRA PATALPŲ HIGIENINIS ĮVERTINIMAS SUSIDEDA IŠ

Dulkių šaltinių yra įvairių: gatvė, drabužiai, kilimai, užuolaidos, čiužiniai, patalynė. Dulkės turi būti šalinamos ne tik nuo grindų ir nuo baldų, bet ir valomos iš užuolaidų, radiatorių, gėlių lapų, sienų. Ne rečiau kaip tris kartus per metus yra būtina daryti generalinį patalpų valymą, kurio metu nuvalomos dulkės ir nuo horizontalių, ir nuo vertikalių paviršių. Nuvalomi langai, šviestuvai, durys, išplaunamos staltiesės, dieninės ir naktinės užuolaidos. Kilimai ir kiliminės dangos valomi dulkių siurbliu, kas kelis mėnesius valant drėgnu skuduru arba plaunančiu dulkių siurbliu. Ypatingai kruopščiai turi būti prižiūrima patalynė, kadangi joje gali veistis mikroskopiniai padarėliai – erkutės. Tinkamiausios sąlygos joms daugintis yra +25o C temperatūra ir 70-80% drėgmė. Šios sąlygos yra namų aplinkoje, patalynėje. Erkutės skleidžia savo gyvybinės veiklos produktus, alergizuoja organizmą. Šie gyvūnėliai gali sukelti įvairias alergines reakcijas: slogą, odos pažeidimą, bronchinę astmą. Saugantis nuo erkučių yra labai svarbi patalynės higieninė priežiūra: patalynė turi būti keičiama ne rečiau kaip kartą per savaitę, patalai vėdinami, laikomi atvirame ore, kad veiktų tiesioginiai saulės spinduliai.

Jeigu aplinkoje yra alergiškų žmonių, namuose reikia atsisakyti kiliminių dangų, sunkių užuolaidų, minkštų žaislų. Patalpos turi būti valomos naudojant kuo mažiau buitinės chemijos preparatų, kadangi cheminės medžiagos gali sukelti alergines reakcijas.












Tags: patalpų higieninė, generalinį patalpų, patalpų, higieninė, priežiūra, gyvenamųjų, higieninis, susideda, įvertinimas