STRAIPSNIO AUTORĖ ZINA TRUČINSKIENĖ LAIKRAŠTIS „SPORTAS“ ADAPTUOTA WWWBKILT

94LR VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 15 DALIS 15
DĖL „EKSTRA“ 20080407 STRAIPSNIO „PULSASŽURNALISTO TYRIMAS“ ATSAKYDAMI Į PASTARUOJU
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 120 STRAIPSNIO 3 DALIES

DĖL PVM ĮSTATYMO 96 STRAIPSNIO 1 DALIES NUOSTATŲ TAIKYMO
MOKSLINIO STRAIPSNIO PERIODINIAM MOKSLO DARBŲ LEIDINIUI “SOCIALINĖS TECHNOLOGIJOS” RECENZIJA
STRAIPSNIO ANALIZĖ PASIRINKITE VIENĄ MOKSLINĮ STRAIPSNĮ IR PAGAL ŽEMIAU

Pasaulio čempionai atsisako trenerio

Straipsnio autorė Zina Tručinskienė, laikraštis „Sportas“

Adaptuota www.bki.lt , BaidareW@bki.lt


Pasaulio čempionai atsisako trenerio

Tris kartus pasaulio, Europos baidarių irklavimo čempionai Alvydas Duonėla, Egidijus Balčiūnas ir pasaulio bei Euro­pos čempionatų prizininkas Romas Pet-rukanecas informavo sporto organizaci­jas, kad oficialiai nutraukia bendradarbia­vimą su treneriu Mykolu Rudzinsku.

Treneris visam gyvenimui

Lietuvoje neįprasta, kad sportininkai pa­tys nuspręstų pakeisti trenerį. Kai disko metikas Virgilijus Alekna atsisakė dirbti kartu su treneriu Rimantu Kalibatu, kilo didelis triukšmas. Maratono bėgikei Živi­lei Balčiūnaitei panorus trenerį Juozą Ga-raliavičių pakeisti Romu Sausaičiu, reak­cija buvo dar audringesnė - sportininkę net norėta diskvalifikuoti. Gal tik krepšinyje laikoma norma, kai keičiasi ko­mandų treneriai.

Anot R.Petrukaneco, būtų kur kas ge­riau, jeigu sportininkai su treneriu dirbtų, pavyzdžiui, dvejus metus. Vėliau įver­tintų bendro darbo rezultatus, jeigu norėtų, pratęstų sutartį, jeigu ne, sporti­ninkai dirbtų su kitu specialistu. Nepasi­teisinus lūkesčiams, jie vėl galėtų sugrįžti buvusio trenerio globon. Mūsų krašte, jei- gu paskyrė sportininkui trenerį, tai vos ne visam gyvenimui. Baidarių irkluotojai patikino, kad atsisa­kyti M.Rudzinsko paslaugų jie ketino jau seniai. Gal porą metų brandino šią mintį. Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo fe­deracijos (LBKIF) generalinis sekretorius Zigmantas Raudonius irgi prisiminė, kad sportininkai pernai, po Atėnų olimpinių žaidynių, buvo užsidegę keisti trenerį. Pa­vyko juos perkalbėti, įtikinti, kad Lietu­voje geresnio trenerio jie nesuras.

Sportininkų nuomone, jeigu jie būtų tre­nerio atsisakę po olimpinių žaidynių, ku­riose nepateisino lūkesčių, nelaimėjo me­dalių, kaltė būtų suversta treneriui. To sportininkai nenorėjo. Per olimpinių žai­dynių rezultatų aptarimą Egidijus sporto vadovams užsiminė, kad jiems jau atsi­bodo patiems treniruotis, kad norėtų, jog juos kas nors treniruotų.

Tai sukėlė šiokią tokią reakciją. R.Pet-rukanecas gavo pasiūlymą dirbti trenerio padėjėju. Bet jis dar nori sportuoti, todėl nesutiko. Taip viskas ir pasiliko.

R.Petrukanecas dar nori sportuoti

Baidarių irkluotojai pirmiausia apie savo apsisprendimą informavo trenerį, tikėjo, kad jis juos supras, pats parašys atleidi­mo iš darbo prašymą. Dešimt dienų laukė. Kadangi nebuvo jokios reakcijos, raštu in­formavo Lietuvos tautinį olimpinį komi-

tetą (LTOK), Lietuvos olimpinį sporti­ninkų rengimo centrą (LOSC) ir LBKIF apie sprendimą keisti trenerį. Nurodė tris priežastis, dėl kurių tolesnis darbas su M.Rudzinsku yra neįmanomas: „Treneris neplanuoja ir tiesiogiai nevykdo treniruočių proceso, neprisiima tiesioginės atsako­mybės už sportinius rezultatus ir sukelia komandoje psichologinę įtampą". Rašte sportininkai pageidavo, kad šiuo metu juos treniruotų Sergejus Sorokinas.

Federacijos atstovo Z.Raudonio teigi­mu, jie negalėjo nesutikti su sportininkų pasirinkimu. Tiesa, siūlė jiems padirbėti su tris kartus pasaulio čempionu Artūru Vieta, bet jie pageidavo S.Sorokino. LBKIF generalinis sekretorius įtaria, kad šis treneris su jais dirbs laikinai, kol R.Pet­rukanecas nebaigs sportininko karjeros.

Trakuose sutiktas S.Sorokinas nebuvo kalbus. Jis teigė, kad kol kas neturi ko pasakyti. Jo pagalbos paprašė sportinin­kai, jis kuo gali, jiems padeda. Tą dieną treneris filmavo baidarininkų treniruotę. Savęs tituluočiausių Lietuvos baidarių ir­kluotojų treneriu nelaiko. Pagaliau jo pa­galba kol kas niekaip nėra įforminta, dir­ba visuomeniniais pagrindais.

Patys irkluotojai apsisprendimą treni­ruotis su S.Sorokinu motyvavo tuo, kad jis dirba LOSC, yra jaunas. „Gal mūsų padedamas jis galės tobulėti kaip trene-

ris, daugiau pasiekti," - atviravo Romas. Irkluotojų įsitikinimu, labai svarbu, kad treneris būtų autoritetas, kad sportinin­kai juo tikėtų ir pasitikėtų. R.Petrukane­cas patikino, kad kol kas tikrai neketina imtis trenerio darbo. „Baigti sportuoti ga­lima labai greitai, tik vėliau gali tekti dėl to gailėtis," - įsitikinęs pašnekovas. Sa­vo ateitį jis sieja su trenerio karjera.

Žvilgsnis krypsta į Izraelį

Baidarininkai galvoja dar apie trenerį Da­nielių Meršatinskį iš Izraelio. Su juo Lie­tuvos irkluotojus sieja sena draugystė, jis negailėdavo sportininkams naudingų pa­tarimų per treniruočių stovyklas jo šaly­je. „Esame Danieliui užsiminę, ar nenorėtų padirbėti mūsų šalyje. Jis lyg ir nieko prieš. Yra tik viena kliūtis - Danielius turi labai aukšto lygio sportininkę, olim­pinėse žaidynėse ji yra iškovojusi penktąją vietą, todėl ją turėtų kartu atsi­vežti į Lietuvą. Gal tai ir nebūtų proble­ma," - mąstė pašnekovai. Sportininkai įsitikinę, kad jiems užtektų su izraeliečiu per metus padirbėti 3-4 mėnesius, kad atvažiuotų jis tik prieš rimčiausius star­tus, pakoreguotų treniruočių procesą, techniką, taktiką, ir būtų galima tikėtis rezultatų. Kai Danielius Izraelyje geranoriškai dir­bo su mūsų sportininkais, Egidijaus teigi­mu, jų rezultatai akivaizdžiai šoktelėjo.

IV Lietuvos sporto kongrese iš tribūnos E.Balčiūnas yra pasakęs, kad kartais tre­nerių kvalifikacija atsilieka nuo sporti­ninkų, kad sportininkai perauga trenerį.

Paklausti, ar nesvarstė galimybės, kad M.Rudzinskas dirbtų vadybininku ar tre­nerio padėjėju, sportininkai nenorėjo kom­promiso, kadangi tada komandoje liktų ta pati atmosfera, niekas nepasikeistų. „72-jų metų treneriui buvo sunku suprasti, kodėl, pavyzdžiui, norime, kad kasdien būtų filmuojamos treniruotės, vėliau ana­lizuojama ir aptarinėjama. Treneris saky­davo, kad jo laikais pakakdavo vieną kartą per treniruočių stovyklą nufilmuoti, kartą per mėnesį aptarti irklavimo technikos niuansus. Mums svarbu - padarei darbą ir jį analizuoji," - pasakojo irkluotojai.

Anot R.Petrukaneco, komandoje kar­tais nebūdavo bendros nuomonės. „Nors visi dirbam tą patį darbą, dažnai būna si­tuacijų, kai kažkas turi pasakyti galutinį žodį. Gerai, kai treneris išklauso sporti­ninkus, bet jis turi sugebėti nuspręsti, kad nebūtų kurstomos aistros, nesusidarytų įtampa".

Manė, kad juokauja

- Ar netikėtas buvo auklėtinių pareiški­mas, kad atsisako jūsų, trenerio, pa­slaugų?

- (M.Rudzinskas). Balandžio 25 dieną važiavome į treniruočių stovyklą Trakuo­se. Prie automobilio jie (A.Duonėla, E.Balčiūnas ir R.Petrukanecas, - autorės past.) sako, kad nori su manimi pakalbėti. Tada Romas ir pasakė, kad jie nori su manimi skirtis. Klausiu: „Kaip supras­ti?" Išgirdau, kad jie pageidauja trenerio iš užsienio. Aš dar pajuokavau, kad keisti trenerius dabar labai madinga. Pavyzdžiui, „Lietuvos ryto" krepšininkai per sezoną pakeitė net du trenerius. Dar pasiteira­vau, ar negalėčiau būti užsieniečio trene­rio asistentu.

- Jūs manėt, kad jie juokauja?

- Na, taip. Rimtai į tokį pareiškimą ne­sureagavau. Kai nuvažiavome į Trakus, aš juos įspėjau, kad dirbsime „lietuvišku" grafiku. Neseniai grįžome iš treniruočių stovyklos Izraelyje, kur darbo savaitė pra­sidėdavo ne pirmadienį, o sekmadienį, ilsėdavomės šeštadienį. Visi kartu pietavome „Galvės“ restorane. Suskambo mobiliojo ryšio telefonas, ir aš išgirdau Egi­dijų sakant: „... be penkiolikos keturios būsim". Nustebęs pasiteiravau, kur jie planuoja važiuoti, ar nesiilsės po treni­ruotės. Atsakė, kad į olimpinį komitetą, turi pasikalbėti rinktinių klausimu. Kai sugrįžo, dar kartą pasakė, kad skiriamės.

- Kokias jie nurodė priežastis?

- Kad aš nekovoju už juos, kad į treni­ruočių stovyklą važiavo kartu ir panevėžietis Vytautas Vaičikonis. Bet tai nebuvo mano užgaida, Vytautas į ko­mandą buvo įtrauktas federacijos ir Lie­tuvos olimpinio sporto centro sprendi­mu. Kai pernai Alvydas susilaužė ranką, Vytautas irklavo kartu su Egidijumi, ir jiems puikiai sekėsi. Juk reikalingas at­sarginis sportininkas.

-Kiek laiko jūs dirbote su A.Duonėla, E.Balčiūnu, R.Petrukanecu?

- Romą treniruoju aštuoniolikti, Egi­dijų - šešiolikti, Alvydą - keturiolikti
metai.

- Vadinasi, pradėjote treniruoti tada, kai buvo dar vaikai ir čempionų titulai buvo pakankamai toli?

- Juos pastebėjau Trakuose per Lietu­vos jaunių baidarių irklavimo pirmeny­bes. Savo amžiaus grupėje jie buvo vieni perspektyviausių. Aišku, tada dar buvo vaikai, dabar tapo vyrais. Anot profeso­riaus Juozo Skernevičiaus, galiūnais. Jų fizinis pajėgumas tarp baidarininkų šiuo metu geriausias pasaulyje. Funkcinis pajėgumas irgi labai geras, techninis, ypač Romo, puikus. Pagaliau tą rodo ir rezul­tatai, kurie kiekvienais metais augo. Vienintelis kartas, kai jie nepateisino lūkesčių, buvo Atėnų olimpinių žaidynių finalinis plaukimas. Planavome medalį, o jie buvo septinti. Tais pačiais metais Eu­ropos čempionate 500 metrų distancijoje jie pralaimėjo tik vokiečiams, o 200 metrų nuotolį įveikė pirmi. R.Petrukaneco re­zultatai pastaraisiais metais stabilizavo­si, o A.Duonėla ir E.Balčiūnas turi labai didelę perspektyvą. Pagaliau šių metų pir­mosios varžybos parodė, kad jie stipriau­si. Dėl to esu labai patenkintas.

- Ar visada dirbote vienas? Gal turėjote trenerį pagalbininką?

- Vienas. Man labai daug padėjo VPU mokslinių tyrimų laboratorija, vadovau­jama profesoriaus J. Skernevičiaus, Vil­niaus sporto medicinos centro medikai, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos olimpinis sporto centras, federacija.. Pamenu, kai prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes norėjau sportininkus išsiųsti treniruotis į Izraelį. Senas mano bičiulis Vladimiras Isurinas seniai kvietė atvažiuoti. Nebuvo pinigų, valtis skolindavomės. Mokslinėje taryboje buvo de­batų, ką daryti. Visi laikėsi nuomonės, kad vienų sportininkų siųsti negalima. Aš sakau, kad viską esu suderinęs - Rusijos treneris juos prižiūrės, organizacinį darbą atliks profesorius V.Isurinas. Vos tik Al­girdas Raslanas išgirdo šiąpavardę, iš kar­to pasakė: „Išleisti". Aišku, dabar dirbti kur kas geresnės sąlygos: yra sporto bazė su visa irkluotojams pritaikyta įranga, mo­dernios „Plastex" valtys, pasaulinius stan­dartus atitinkantys „Brača-sport" irklai, turime sukaupę didžiulį patyrimą, pri­pažinti pasaulyje, kviečiami treniruotis ir rungtyniauti į įvairias šalis... Reikia tik protingo, produktyvaus darbo. Dėl to, kas pasiekta, didžiausias nuopelnas yra sportininkų.

Konfliktų nebūdavo

- Ar dažnai konfliktuodavote su auklėtiniais, buvote jiems reiklus?

- Per visą mūsų bendro darbo laiką aš niekada jų nesu baręs, šaukęs, peikęs. Iš jų irgi nieko panašaus negirdėjau.

- Nejaugi su jais neturėjote vargo dėl drausmės? Alvydo tėvai gyvena Skuo­de, Egidijaus - Marijampolėje. Vil­niuje jūs turėjote jiems atstoti ir mo­tiną, ir tėvą.

-Hm... Žinoma, buvo judrūs berniukai. Dabar galvoju, kad per tiek metų, pra­leistų kartu, mes vieni kitiems nusibodome, pavargome. Pavyzdžiui, jau ir šiais metais septynias savaites pragyvenome Izraelyje. Ta pati rutina, monotonija. Išsis­kyrėme gražiuoju, palinkėjome vieni ki­tiems sėkmės. Tik labai liūdna, kad tai įvyko sezono pradžioje, prieš pat varžybų maratoną. Jeigu jie turėjo minčių dirbti su kitu treneriu, būtų teisingiau buvę tai padaryti po olimpinių žaidynių arba pasibaigus sezonui.

- Ar žinote, kas taps jų naujuoju treneriu?

- Vaikinai sako, kad gali patys treniruotis. Kaip pavyzdį pateikia Virgilijų Alekną, kuris dirba vienas, o rezultatai labai geri. Aš jiems pritariu. Pavyzdžiui, E.Balčiūnas - Vilniaus pedagoginio uni­versiteto magistrantas. R.Petrukanecas irgi baigęs aukštąjį mokslą. Jie patyrę spor­tininkai, puikiai žino mūsų treniruočių metodiką, gali dirbti vieni.

Tiki auklėtinių sėkme

- Jūs esate pirmasis Lietuvos baidari­ninkas - olimpietis. Papasakokite apie savo kaip sportininko karjerą.

- Irklavimas mano gyvenime atsirado 1953 metais, nors olimpinė kibirkštėlė manyje įsižiebė metais anksčiau, kai vy­ko penkioliktosios olimpinės žaidynės. Jose Lietuvai atstovavo boksininkas Al­girdas Šocikas, fechtuotojas Juozas Ūdras, krepšininkų komanda. Labai daug apie tai buvo kalbama, rašoma. Tik tapti olimpiečiu man atrodė nepasiekiama sva­jonė. Su metais jaunesniu broliu Alfonsu įstojome į tuomečio Leningrado kūno kultūros institutą. „Spartako" sporto bazė mums padarė stulbinamą įspūdį: viskas nauja, gražu, modernu... Lietuvo­je nieko panašaus nebuvome matę. Per pirmas varžybas Leningrade reikėjo įro­dyti, kad mes ne iš kelmo spirti. Varžovų buvo labai daug. Išsirikiavome starte. Prieš akis - 10 kilometrų distancija. Su­tarėme, kad 500 metrų irkluosime net nedirsteldami į šalis, vėliau stebėsime ki­tas valtis, „sėdėsime ant bangos". Star­tinis jaudulys, irklų grybšniai, vandens purslai ir... tyla. Spaudėme kiek galėjome ir bijojome atsigręžti. O kai dirstelėjome atgal, pamatėme, kad visi varžovai liko toli toli. 1956 metais su broliu pir­mojoje Tautų spartakiadoje užėmėme antrąją vietą ir iš karto buvome pakvies­ti į treniruočių stovyklą Rumunijoje. De­ja, mums teko grįžti mokslo reikalais. Žadėjo iškviesti į kontrolines varžybas, bet kvietimo nesulaukėme. Atrankos į olimpines žaidynes varžybose iš mūsų grupės Sergejus Klimovas iškovojo olim­pinį kelialapį. Jis tikrai nebuvo už mus stipresnis. Tai įkvėpė mane visus ketve­rius olimpinio ciklo metus labai rimtai ir kryptingai treniruotis.

- Žinau, kad prisidėjote prie Trakų na­cionalinio sporto ir sveikatingumo cen­tro pagrindinės irkluotojų sporto bazės - statybos.

- Po Romos olimpinių žaidynių kilo mintis Lietuvoje paruošti irkluotojus -olimpiečius. Reikėjo pradėti nuo sporto bazės. Kai 1962 metais perėjau į „Dinamo" draugiją, ten irklavimo nebuvo. Kultiyvavo imtynių, bokso, šaudymo, fut­bolo sporto šakas. Viską teko pradėti nuo nulio. Prireikė net penkerių metų, kol pa­vyko įrodyti, kad Lietuvai reikia sporto bazės. Aš jau nemažai buvau važinėjęs po pasaulį, daug matęs įvairių statinių. Dar penkerius metus tęsėsi statybos, į kurias labai aktyviai įsiliejo ir sportinin­kai, ypač irkluotojai. 1972-aisiais metais, prieš Miuncheno olimpines žaidynes, ir­klavimo bazė buvo baigta.

- Prisiminkite Romos olimpines žaidynes, kuriose tik per plauką ne­laimėjote medalio.

- Su partneriu ukrainiečiu Ivanu Galvačiovu net 700 metrų irklavome pirmi. Likus iki finišo 300 metrų, mus pasivijo kitos valtys. 3-4 vietas teskyrė sekundžių šimtosios dalys. Finišavome kartu su Lenkijos įgula. Tik foto finišas nustatė, kad treti buvo lenkai, o mes - ketvirti. Po finišo abu verkėm. Buvo labai apmaudu, kad nenumatėme tokios distancijos pa­baigos.

- Turbūt visą laiką tikėjote, kad jūsų auklėtiniai pasieks tai, ko jums nepa­vyko?

- Taip. Aš neabejoju, kad jie užlips ant olimpinio pjedestalo. Ne tiek svarbu, kas
bus jų treneris.

- Sportininkai, pasiekę svarių per­galių, premijuojami. Ar nemanote,
kad dėl šios priežasties kažkas su­ interesuotas perimti jūsų darbą? Juk
aišku, kad A.Duonėla ir E.Balčiūnas ne vienus metus bus tarp stipriausių
pasaulio baidarių irkluotojų.

- Galbūt.

- Patyręs stresą, jūs dvylika dienų gulėjote ligoninėje. Ar aplankė jus
sportininkai?

-Ne. Jie buvo išvykę į Lenkijoje vyku­sias Pasaulio taurės varžybas. Kai laimėjo, Egidijus iš karto man atsiuntė žinutę.

- Kokia buvo jūsų reakcija?
-Parašiau: „Dėkoju, džiaugiuosi, svei­kinu!"


STRAIPSNIO AUTORĖ ZINA TRUČINSKIENĖ LAIKRAŠTIS „SPORTAS“ ADAPTUOTA WWWBKILT
STRAIPSNIO PAVADINIMAS STRAIPSNIO PAVADINIMAS STRAIPSNIO PAVADINIMAS JONAS JONAITIS VAKARŲ
STRAIPSNIO PAVADINIMAS [TIMES NEW ROMAN 16 BOLD CENTRINĖ LYGIUOTĖ


Tags: adaptuota www.bki.lt, straipsnio, adaptuota, tručinskienė, „sportas“, wwwbkilt, autorė, laikraštis