PO KELIONĖS IŠ DANIJOS 2012 04 23 2012 04






Danija – šalis, pasaulyje garsėjanti kaip Hanso Kristiano Anderseno tėvynė, Lietuvoje, mūsų nuostabai, nėra taip gerai pažįstama

Po kelionės iš Danijos...

2012 04 23 -2012 04 29

Straipsnio autorės Edita Gudaitytė, III d

Milda Karlaitė, III b


Danija – šalis, pasaulyje garsėjanti kaip Hanso Kristiano Anderseno tėvynė, Lietuvoje, mūsų nuostabai, nėra taip gerai pažįstama. Paklausti, ką žino apie Daniją, gatvėje ar mokykloje sutikti žmonės neretai gūžčiojo pečiais arba nusišypsodavo iš nuostabos. Žmonių, ką nors žinančių, pasitaikydavo retai, o ir jų žinios nebuvo labai gausios. Mažoji Undinėlė, Danijos karalienė, Kopenhaga – tokie yra patys dažniausi praeivių atsakymai.

Šiais metais mūsų mokyklos mokiniams, besimokantiems danų kalbos, pasitaikė nuostabi galimybė aplankyti šią, kaip pasirodė iš užkalbintųjų nuomonės, paslaptingą šalį ir įvertinti jos kultūrą, žmones bei palyginti su mūsų šalimi Lietuva. Vykdydami tarptautinį projektą, remiamą Nordplus, sužinojome ne tik įdomių dalykų apie pačią Daniją, bet patys kelioms dienoms galėjome įsijausti į danų moksleivių gyvenimą mokykloje ir už jos ribų. O pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo išgirsti ir pasimokyti danų kalbos autentiškoje aplinkoje.


PO KELIONĖS IŠ DANIJOS 2012 04 23 2012 04


Vos tik nusileidę Kopenhagos oro uoste supratome, kad tai – svetinga šalis. Išlipančius mus palydėjo paslaugios darbuotojų šypsenos. Gatvėse sutikti žmonės spinduliavo gėrį ir šilumą, ir netrukus dingo baimė, kad gali likti nesuprastas ar keistai nužiūrėtas praeivio dano – atrodo, kad jiems malonu padėti į šalį atvykusiems užsieniečiams. Nustebino faktas, kad visi – nuo moksleivio iki garbingo amžiaus žmogaus, nuo kasininko iki parlamento nario – čia moka anglų kalbą. Kasdienė kelionė į Borupgaard gimnaziją nesudarė sunkumų, nes visi aplinkiniai maloniai aiškino greičiausią ir patogiausią kelią. Pirmą dieną atvykę į mokyklą kuriam laikui net pamiršome bendrauti su danų mokiniais. Ji buvo tokia erdvi, šviesi, jauki! Atsitokėję, savaitei pasinėrėme į pažintį su Danijos mokymosi sistema, bendravimą su mokyklos mokiniais, danų kalbos mokymąsi. Mums patiko tiek mokinių, tiek mokytojų svetingumas, jų atsipailaidavimas bendraujant su mumis bei pagarba kito nuomonei. Būtent šis aspektas – pagarba kitam – labiausiai įsimenantis dalykas, stebint jų pamokas – ne pati pamoka, jos trukmė ar tema – bet mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai. Visi sutiksime, kad to galima tik pavydėti. Nustebome, kad pamokose keliamas pirštas, o ne ranka, tai iki šiol kai kuriems iš mūsų kelia nuoširdų juoką. Grįžę vakare namo būdavome svetingai ir vaišingai sutikti, bet negalėdavome pasidalinti visais įspūdžiais, nes jiems apibrėžti pritrūkdavo žodžių, įspūdžių buvo neįtikėtinai daug.


PO KELIONĖS IŠ DANIJOS 2012 04 23 2012 04


Nyhavn, Rundetaarn, Tivoli – pavadinimai, iki šiol nieko nereiškę, dabar vien juos prisiminus vilioja grįžti atgal. Didelis šios kelionės pliusas buvo ne tik pažintis su Danijos žmonėmis, bet ir puiki galimybė patyrinėti Kopenhagos ir jos priemiesčių architektūrą, žymiausius pastatus. Kiekvieną dieną gaudavome po užduotį – aplankyti po keletą žymiausių Kopenhagos vietų. Smagu buvo tai, kad laisvai galėjome pasirinkti maršrutą tik su žemėlapiu rankose ir draugu pašonėje. Kai grupelė mūsiškių, aplankę Kopenhagos įžymybę – Mažąją Undinėlę, bandė sukurti menišką nuotrauką ją atkartodami, kiti tuo metu grožėjosi karališkosios šeimos rezidencija Amalienborgu ir bandė prajuokinti karalienės sargybinius. Neliko nepagerbtas ir lietuviams žinomo Hanso Kristiano Anderseno kapas, prie jo mes atlikome improvizuotą dainą. Nors pavargę nuo vaikščiojimo dideliais atstumais, bet buvome laimingi. Ypač tada, kai aplankėme pramogų parką Tivolį – vieną seniausių pramogų parkų Europoje. Be abejo, šis nuotykis buvo pats linksmiausias. Daugelis čia įveikė savo baimes ir drįso išbandyti pačius sudėtingiausius atrakcionus. Po tokios nuotaikingos dienos buvo gaila grįžti i viešbutį, bet kitą dieną aplankytas Kristianijos rajonas (laisvasis miestas, kartais lyginamas su Lietuvos Užupiu) nepaliko abejingų. Dažnai vadinamas menininkų miesteliu, jis iš tikrųjų stebino piešiniais ant sienų, žmonių tvarkingumu, mažomis vaikų žaidimo aikštelėmis. Geros nuotaikos nesugadino net pliaupiantis lietus. Paskutinėmis kelionės dienomis buvo gera atsiminti visus čia patirtus nuotykius.

PO KELIONĖS IŠ DANIJOS 2012 04 23 2012 04


Lankantis užsienio šalyje, galima palyginti svečią šalį ir tėvynę įvairiais aspektais. Didžiausius skirtumus pastebėjome tarp Danijos ir Lietuvos žmonių, ypač jaunimo. Nusprendėme, kad mes iš danų galėtume pasimokyti pagarbos ir tolerancijos kito nuomonei, atsipalaidavimo bendraujant bei solidarumo. Pavyzdžiu laikome danų sugebėjimą išlaikyti savo miestą tvarkingą, o ypač susilaikymą nevogti matant dviratį kiekvienoje Kopenhagos gatvėje prie kiekvienų durų. Mūsų mokyklose reikėtų skatinti individualų darbą, kaip kad yra jų mokyklose. Kiekvienas ten stengiasi atsakyti kaip išmano, tuo tarpu mokytojai bando padėti mokiniams suteikdami galimybę diskutuoti. Taip pat ir jie galėtų iš mūsų kai ko pasimokyti. Pastebėjome, kad Danijos jaunimas gyvena „čia ir dabar“ gyvenimą – jie neplanuoja ateities, ne visi danai domisi savo kultūra, apsiriboja tik namais, mokykla ir vakarėliais. Taigi jie galėtų pasimokyti planuoti ne tik savo laiką bei ateitį, bet ir plėsti akiratį, neleisti laisvalaikio stebint realybės šou ar apsipirkinėjant didžiosiose parduotuvėse.


PO KELIONĖS IŠ DANIJOS 2012 04 23 2012 04


Ši kelionė davė daugiau, nei kuris nors iš mūsų galėjo tikėtis. Praturtintas danų kalbos žodynas, praplėstas akiratis, pažintis su kitokia kultūra – tai ne viskas, už ką galime būti dėkingi kelionės organizatorėms – mūsų mokytojoms. Danijoje pasijutome lyg viena didelė šeima, susidraugavome, susivienijome. Supratome, kad galime daug ko pasimokyti iš danų, o danai – iš mūsų.


PO KELIONĖS IŠ DANIJOS 2012 04 23 2012 04





Tags: danijos karalienė,, kad danijos, danijos, kelionės