TAIP PAT ŽINIASKLAIDA ? IKI KOKTUMO ĮGRISO

taip pat žiniasklaida ?

Iki koktumo įgriso parodija Seime, atrakcionai Vyriausybėje ir teisėsaugoje. Šituos tris valstybės ūkelius akylai stebi žinia-sklaida, vadinamoji ketvirtoji valdžia. Ji prižiūri, kad pirmosios trys nebūtų pasileidusios. Piliečiams reikia žinoti, kas vyksta.

Tačiau pati žiniasklaida dėmesio požiūriu yra labai nuskriausta. Nors... - kaip pažvelgsi. Gal kaip tik ne nuskriausta, ir jos atstovams patinka kitus stebėti, o save laikyti visažiniais ir neklystančiais? Absoliutinti, žinoma, negalima, tačiau prielaidos pasiversti ,,šventa karve” yra.

Galima būtų tik džiaugtis, jei žurnalistai ir leidėjai būtų patyrę kažkokią itin stebuklingą atranką. Tada tai būtų žmonės, turintys griežtą vidinį cenzorių ir vardan objektyvių žinių sugebėtų įveikti norą bet kokia kaina sudominti nereiklų vartotoją. O ta kaina gali būti ir sulaužyti gyvenimai, ir žmogaus sugniuždymas, ir galų gale pats paprasčiausias sandoris su sąžine. Tačiau...

Visi esame tos pačios visuomenės produktai, ir kiekviena profesinė kasta žmogiškai nuodėminga. Tik kai kurioms profesi-joms keliama didesnė atsakomybė, nes leista būti arčiau žmogaus, jo kūno ir sielos. Tarp jų ir žurnalistams. Visi jie turi privilegiją – nuspręsti individualiai. Ir sprendimas turi būti sąžiningas, nes nuo jo priklauso žiniasklaidos padorumas arba palaidumas (dažnai kai kurių žiniasklaidininkų patogiai sau pavadinamas spaudos laisve).

Mažai kas kritiškai apie mūsų žiniasklaidą parašo, nes bemaž niekas ir nespausdina. Taigi, išeitų, kad ,,ketvirtosios valdžios” niekas nekontroliuoja. Ji palikta savikontrolei. Šioje vietoje jau naivokai nuskambėtų tvirtinimas: ,,Žiniasklaidą kontroliuoja vartotojai”. Banalu. Patys žinome, kaip Seimą kontroliuoja rinkėjai. Nei reiklumo, nei realių teisių.

Tad apie kokį skaitytojų reiklumą ir žiniasklaidos savikon-trolę kalba išaugę bulvarinių leidinių tiražai? Arba ką sakyti apie rengėjų nuovoką ir orientaciją, kai žinių laidos pradžioje prasu-kami net trys turintys dėmesį prikaustyti ,,kruvini” reportažai?

Štai spaudoje galimos vienos avarijos dvi interpretacijos. Pirmojoje iš jų žurnalistas turi išankstinę nuostatą prieš aprašomą asmenį, kitoje jam rūpi tiesa.

,, X (visuomenei žinomo asmens) vairuojamas automobilis, lėkdamas didžiausiu leistinu greičiu, pertrenkė išėjusią į važiuo-jamąją kelio dalį senutę”.

,, X (visuomenei žinomas asmuo) vakar patyrė avariją. Neleis-tinoje vietoje bandžiusi pereiti gatvę senutė pateko po automobilio ratais. Vairuotojas greičio neviršijo.”

Žinutės ne cituojamos, o tik pateikiamos kaip metodo ,,nieko nepamelavau, bet ir teisybės neparašiau” iliustracija.

Lietuvos žiniasklaidoje praslydo žinomų Lietuvoje žmonių mintis apie žurnalistinį reketą. Jo schema paprasta. Surašomas arba sukuriamas itin kritinis rašinys, TV reportažas apie įmonę, bendrovę arba jų savininkus, galų gale politikus. Taip duodamas ženklas, kad kritikuojamieji toje žiniasklaidos priemonėje ,,neap-dairiai užmiršo” nusipirkti reklamos plotą ar laiką. Jei ,,neapdai-rieji” ištaiso savo klaidą, kritikos srautas nutrūksta.

Būna ir taip, kad žurnalistas kalbina, o straipsnis ar interviu jau iš anksto parašytas. Tai nėra tikroji žurnalistika. Viena, tai gali būti užsakomoji žiniasklaida. Kita – pats žurnalistas gali turėti asmeninių, galbūt ,,natūralių pasikeitimų meto”, psichologinių bėdų ir jas suverčia ant visuomenės galvos. Naudodamas net ir nepatikrintą informaciją. Aišku, paskalos – taip pat tam tikros rūšies žiniasklaida.... Bet tada tai nėra laukiamoji žurnalistikos

misija, o toks reiškinys tampa pavojingas visuomenės sveikatai.

Kažkada treneris pasakė: ,,Aš jums duodu ginklą, tačiau stiprus yra tas, kuris jo nepanaudos be reikalo”. Žiniasklaida turi tribūną, kuri yra ginklas. Jis gali būti neatsakingai suteik-tas ir panaudotas neatsargiai. Iš jos galima skelbti teisybę, o galima ir sužeisti. Todėl labai svarbus tampa ,,Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas”. Jeigu jo nuostatas priims kaip savastį dauguma žiniaskladininkų, laimės visos valdžios. Tačiau jeigu bus reikalingas tik įskaudintam asmeniui surasti citatą, kuria galėtų pradėti skundą leidėjui, nepadės nei dešimt etikos kodeksų. Nebent Civilinis ir Baudžiamasis. Deja, tai toli nuo demokratiškos..visuomenės..ir..žiniasklaidos..santykių. . ,,Sekundė“ (sutrumpinta) Bronislovas Saugūnas

V B S agentūra praneša

Daugėja pilietiškai aktyvių anykštėnų

Štai viena ponia kurį laiką ,,ant ausų” statė pakaitomis tai ,,Anykščių šilumą”, tai komunalininkus. Dabar vienas buvęs gatvės valytojas atkakliai mosuoja šluota ties ,,ketvirtosios valdžios” galvomis.

Skaičiuojant pagal respublikinį pilietinio aktyvumo indek-są išeitų, kad Laimės žiburio krašte tokių radikalių aktyvistų turi būti trys. Visos institucijos su nerimu laukia, ant kurių galvos ,,nukris” tas trečiasis. Kai kurių ekspertų nuomone, šis ,,daigas” artimiausiu laiku turėtų išlįsti kultūros sferoje: kaž-kam trūks kantrybė – centrui milijonai, o kas kaimo kultūrai?..

Didėja ,,Anykštos” skaitytojų skaičius

Pagaliau atskleista šio fenomenalaus reiškinio paslaptis. Pasirodo, V.Repšys, kai tik būna straipsnis apie jį, šūsnimis išperka tuos numerius ir siuntinėja įvairioms institucijoms kaip priedus prie skundų ir įvairių pareiškimų.

Visdėlto ,,Anykšta”, net rizikuodama savo pelnu, nus-prendė nieko daugiau nebespausdinti apie Repšį, kad šis nebeturėtų galimybės prisikabinti – ramybė brangesnė už pinigus. A.Lingaičio nuomone, V.Repšys bet kuria kaina nori būti dėmesio centre: jam nesvarbu kas apie jį rašoma, svarbu kad rašoma. Matot, koks garbėtroška tas Repšys!

Ar demokratija laimės?

Į posėdį Panevėžio administraciniame teisme V.Repšys atvyko su didžiule rože rankose ir apsitempęs žodžio laisvę šlovinančiais šūkiais išpaišytais marškinėliais. Teisėja buvo pakanti – neliepė jų nusirengti. Ir teisingai. Kaip gi atrodytų demokratija: jau ir taip ,,Anykšta” taikosi jam etiškai pasku-tines kelnes numauti, o čia dar teismas ir marškinius nurengtų. Negi žmogus prieš Temidę stovės plikas.

Beje, V.Repšys su tais pačiais marškinėliais demonstra-vosi ir Vilniuje, Žurnalistų etikos komisijoje, kuriai apskundė ,,Anykštą” už straipsnį ,,Nori prasigyventi iš dangaus krintan-čiais pinigais”. Nors komisija buvo lyg ir šiek tiek palankesnė skundėjui, bet oficialus patvirtinimas dar negautas.

Ir vėl kalti komunalininkai!!!

Nemažą rūpestį Anykščių komunalinio ūkio turgavietės administracijai sukėlė piketuotojas V.Repšys, pradėjęs savo proklamacijas dalinti turgaus prekiautojams ir pirkėjams. Jis niekaip nenorėjo pasiduoti kontrolierės spaudimui palikti turgaus teritoriją, motyvuodamas, kad nieko nusikalstamo nedarąs. Tokios pat nuomonės buvo ir užklydęs vienas buvęs rajono tarybos narys, į kurį kontrolierė kreipėsi užtarimo.

Turgaus prižiūrėtoja atmetė V.Repšio siūlymą apmokes-dinti jį kaip prekiautoją, nors šis savo ,,produkciją” ir dalino už dyka. Tik pačios direktorės įkalbėtas, piketuotojas šiaip ne taip paliko turgų ir pesikraustė prie ,,Maximos”.

Su panašiomis problemomis V.Repšys susidūrė ir nu-sprendęs Redaktorę įkurdinti po stiklu komunalininkų val-domoje skelbimų lentoje... Neseniai paaiškėjo, dar vienas komunalininkų ,,griekas”. Pasirodo, kad atvirus skelbimų stendus iš miesto išvežė ir paslėpė irgi jie...

Taigi, laikykitės, komunalininkai – ateina ir jums juodos dienos: ,,Anykštos” nebebijot – kentėsit nuo Repšio.