KONKURSAS TIKĖJIMAS IR MOKSLAS „TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU

2 KONKURSO „LIETUVOS SPAUDOS FOTOGRAFIJA 2018“ „MULTIMEDIJOS“ KONKURSAS „MULTIMEDIJOS“
2 KONKURSO „LIETUVOS SPAUDOS FOTOGRAFIJA 2019“ „MULTIMEDIJOS“ KONKURSAS „MULTIMEDIJOS“
20050509 PENKTASIS MOKSLEIVIŲ MENINĖS SAVIRAIŠKOS KONKURSAS “MANO ALEKSANDRAS PUŠKINAS”

20100119 KONKURSAS MOKSLININKŲ GRUPIŲ PROJEKTAMS TEIKTI LIETUVOS MOKSLO TARYBA
3 0921VT KONKURSAS „MŪSŲ KAIMO ŠVIESUOLIS 2021“ NUOSTATAI I
3ASIS JAPONIJOSLIETUVOS HAIKU KONKURSAS 3OJO JAPONIJOSLIETUVOS HAIKU KONKURSO TAISYKLĖS

Šiais pažangos ir technologijų laikais kai mokslas yra labai pažengęs kyla nemažai diskusijų dėl įvairių žmonijos kilmės klaus

KONKURSAS




TIKĖJIMAS IR MOKSLAS

„TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU SPARNAI KILTI Į TIESĄ“




„Tikėjimas ir evoliucija“





Parengė: Jogilė Rizgelytė

Vilniaus Karoliniškių gimnazija 3d klasė





Vilnius, 2011

Šiais pažangos ir technologijų laikais, kai mokslas yra labai pažengęs, kyla nemažai diskusijų dėl įvairių žmonijos kilmės teorijų. Viena aktualiausių temų yra evoliucijos teorija. Pirmasis, žymiausias ir pasaulį sukrėtęs savo teorija, buvo Charlesas Darvinas (1809-1882). Jau nemažai mokslininkų - biologų, gamtininkų ir kt. grindė kelią Darvinui ir jo evoliucijos teorijai. Didžiausias iššūkis jam buvo anuomet nusistovėjusi pasaulio samprata, pagal kurią Dievas prieš maždaug 6000 metų sukūręs viską mūsų planetoje. Darvino paskelbtoji teorija apie rūšių kilmę susilaukė didžiulio atgarsio visuomenėje. Taip buvo dėl to, kad Charlesas D. savo veikale „Rūšių kilmė“(1859) atmetė iki tol nusistovėjusią biblinę sukūrimo hipotezę ir pakeitė ją chaosu ir žiaurumu. Natūralioji atranka vyko be jokio tikslo, aklai. Iš viso to atsirado (žinoma, ne vien dėl Darvino, bet ir kitų mokslininkų dėka) milžiniška praraja tarp tikėjimo ir evoliucijos, abstrakčiau sakant - religijos ir mokslo. Tačiau ar iš tiesų evoliucijos teorija ir tikėjimas neturi jokių sąsajų?


Visų pirma reikėtų atskirti du svarbius dalykus: mokslą ir tikėjimą. Tai du skirtingi pasauliai kuriais žmogus, norėdamas būti pilnavertis, turėtų remtis. Pirmasis pasaulis yra mokslo. Į jį įeina visi protu grindžiami objektai, logika, tam tikros filosofijos kryptys (kaip kad pragmatizmas). Antrasis pasaulis susideda iš tikėjimo, meno, to, kas yra už suvokimo ribų, trumpai tariant – metafizika. Jeigu žmogus gyvena tik pirmame ar antrame pasaulyje, jis yra ribotas, fanatikas. Visavertis žmogus turėtų būti tarp tų dviejų pasaulių, kad gyventų pilnatvėje. Tai apipavidalina ši iliustracija.

KONKURSAS TIKĖJIMAS IR MOKSLAS „TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU KONKURSAS TIKĖJIMAS IR MOKSLAS „TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU



KONKURSAS TIKĖJIMAS IR MOKSLAS „TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU KONKURSAS TIKĖJIMAS IR MOKSLAS „TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU

KONKURSAS TIKĖJIMAS IR MOKSLAS „TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU

KONKURSAS TIKĖJIMAS IR MOKSLAS „TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU KONKURSAS TIKĖJIMAS IR MOKSLAS „TIKĖJIMAS IR MOKSLAS – DU

a b






Kaip matome, „žmogus a“ žvelgia tik į vieną pasaulį – dvasinį. Mokslo pasaulio, jo nuomone, jam nereikia ir jis jį atmeta, todėl žmogus automatiškai tampa fanatiku. „Žmogus b“ gyvena dermėje, nes atsižvelgia ir į tikėjimą ir į mokslą, jo žvilgsnis nėra siauras, gyvenimo suvokimas apimantis, tai kas pažinu ir kas yra už mūsų suvokimo ribos.

Šiuo paprastu pavyzdžiu norėjau vizualiai pateikti kelis dalykus:

  1. Mokslas ir tikėjimas yra skirtinguose pasauliuose (savo ribose), todėl negali vienas kitam prieštarauti ar kažkaip vienas kitą neigti kaip negalimus.

  2. Kaip jau minėjau, pilnavertį gyvenimą gyvenantis žmogus turi remtis abejais pasauliais, kad jo būtis būtų visavertė.

  3. Tarp šių dviejų pasaulių vyrauja ne susikirtimas, o abejingumas vienas kito atžvilgiu.


Todėl reikia mokėti atskirti evoliuciją iš biologinės pusės ir iš teologinės. Šios dvi pusės viena kitą tik papildo, nes aiškina skirtingus evoliucijos lygmenis. Teologija aiškina pradžią ir pabaigą (Dievas pats yra Alfa ir Omega), nuo ko viskas prasidėjo ir kuo pasibaigs (naujoje pradžioje), o mokslas - kaip rutuliojosi visas procesas (kūrinijos kilmę iš bendro protėvio). Taigi, tokie teiginiai kaip: „mokslas neigia Dievo egzistavimą“ arba „Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas (tiesiogiai), todėl mokslo žmonės, teigiantys kitaip, yra eretikai“ yra absurdiški. Kaip rašo Antanas Maceina savo veikale „Didieji dabarties klausimai“: „Mokslinis evoliucijos pagrindas, kaip ir kiekviena kita mokslinė sritis, yra Dievui, o tuo pačiu ir religijai kaip žmogaus santykiui su Dievu abejinga, nes mokslas Dievo užčiuopti negali ir apie žmogaus santykį su šiuo neapčiuopiamu Dievu nieko pasakyti nepajėgia.“ Šie A.Maceinos žodžiai tik dar kartą patvirtina tai, jog evoliucija ir tikėjimas ne kertasi ar priešina, o yra abejingi vienas kitam. Žinoma, tas abejingumas yra pozityvus, nes, kuomet jo nebūna, atsiranda mokslininkų, pavyzdžiui, bandančių paneigti Dievo egzistavimą „moksliškai“.

Iš padarytos religijos ir mokslo (t.y. tikėjimo ir evoliucijos) perskyros, kad būtų išvengta netikslumų reiktų atskirti ir evoliucijos teoriją kaip filosofiją bei evoliucijos teoriją kaip mokslą. Kaip teigė šv. Tomas Akvinietis : „Regimo pasaulio pažinimui nėra reikalo priliesti Dievo buvimą“, todėl yra galimos sąsajos tik tarp tikėjimo ir evoliucijos kaip filosofinės teorijos, nes mokslui užtenka tik to, kas apčiopiama ir įrodoma tyrimais. Tokia mokslo ir tikėjimo dermė Francis S. Kolinso knygoje „Dievo kalba“ yra pavadinama biologosu (gr. bios - gyvybė, gyvenimas; logos – žodis, kalba, mintis, sąvoka, protas, o krikščionybėje logosas – Dievo žodis, virtęs kūnu). Kolinsas biologosą kitaip vadina - teistiniu evoliucionizmu (mokslo ir religijos dermė). Šis požiūris nėra itin populiarus, daugiau žinomas tarp saujelės mokslininkų ir Dievą tikinčių žmonių. Pats palaimintasis popiežius Jonas Paulius II pritarė teistinio evoliucionizmo idėjai. Ši pasaulėžiūra yra grindžiama šiomis prielaidomis:

  1. Visata atsirado iš nieko apytiksliai prieš 14 milijardų metų.

  2. Nors ir didžiai neįtikėtina, visatos savybės atrodo besančios tobulai pritaikytos gyvų būtybių poreikiams.

  3. Kaip Žemėje atsirado pirmosios gyvybės užuomazgos, kol kas tiksliai nežinoma, tačiau jau nustatyta, kad gyvybės formų įvairovę ir sudėtingumą lėmė labai ilgai vykęs natūraliąja atranka grįstas evoliucijos procesas.

  4. Prasidėjus evoliucijos procesui nereikėjo jokio antgamtinės būtybės įsikišimo.

  5. Šio proceso dalis yra ir žmonės, kilę iš tų pačių protėvių, kaip ir žmogbeždžionės.

  6. Vis dėlto žmonės turi savitų bruožų, niekaip nepaaiškinamų evoliucijos požiūriu ir liudijančių dvasinę jų prigimtį. Tarp tokių bruožų – Moralės įstatymas (gėrio ir blogio skirtumų suvokimas), taip pat visų laikų ir kultūrų žmonėms būdingas Dievo ilgesys.

Taigi, šios teistinio evoliucionizmo prielaidos nepriešina tikėjimo ir evoliucijos, bet ją apjungia. Žinoma, yra gausybė teistinio evoliucionizmo kritikų, ypač Protingojo kūrimo (Inteligent design) ir kreacionistų tarpe. Kritika gali kilti iš visuomenės abejingumo biologosui, nesidomėjimo šia pasaulėžiūra, taip pat autoritetingų žmonių nesidomėjimo, net paties pavadinimo nesuvokimo (dėl šios priežasties mokslininkas naudoja sąvoką biologosas), kaip rašo F. S. Kolinsas. Yra manančių, kad ši pasaulėžiūra kenkia mokslui, tikėjimui ar net jiems abiems. Ateistinių pažiūrų mokslininkai teigia, kad biologose dieviškumą bruka, kur jis visai nereikalingas, tačiau tai yra klaidinga, nes šių pažiūrų šalininkai kviečia „Dieve ieškoti atsakymų į klausimus, kurių mokslas neketino ir neketina gvildenti. Priešingai nei Protingojo kūrimo šalininkai, biologoso atstovai neteigia sukūrę mokslinę teoriją, todėl vienintelis būdas patikrinti, ar šis požiūris yra teisingas, tai remtis dvasine širdies, proto ir sielos logika“. Kaip teigia Kolinsas, rimčiausios kritikos biologosas sulaukia iš tikinčiųjų, nes jiems yra nesuvokiama, kaip Dievas galėjo pasirinkti tokį nenuspėjamą ir negailestingą procesą, kaip Darvino nustatytoji evoliucija. Kadangi evoliucionistai grindžia evoliucijos procesą atsitiktinumais, tai, atrodytų, kertasi su Dievo Kūrėjo įvaizdžiu bei tuo, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Tačiau žvelgiant į Jį kaip esantį anapus laiko ir erdvės Dievą, Jam nėra nieko neįmanomo, Jis viską buvo numatęs. Popiežius Benediktas XVI per Velyknakčio Mišias po Pasaulio sukūrimo istorijos skaitinio pasakė: „Jei žmonės būtų vien atsitiktinis evoliucijos produktas kažkokioje vietoje Visatos pakraštyje, tada jų gyvenimas būtų beprasmis ar net galėtų būti gamtos atsitiktinumas“. O kaip dėl panašumo į patį Visagalį? Visgi turbūt Dievas pats būdamas Dvasia įkvėpė mums Dvasią ir tuo mes tapome panašūs į Jį ir fiziologinės savybės čia nėra svarbiausios.

Kitas svarbus argumentas evoliucijos atžvilgiu yra, kad niekur pasaulyje nėra proceso, kuris būtų savo paties pagrindu. Žemės kaip tapsmo sistema susideda iš procesų, kurie remiasi vienas kitu kaip pagrindu, o tai reikalauja to „Kito“, kuris gali būti tik Dievas ir Jis tampa visa ko pagrindu. Tad, jei visata yra procese (kitaip sakant evoliucijoje), tai jis privalo turėti pagrindą, kurį mes vadiname Dievu. Bet, žinoma, toks požiūris yra grįstas filosofine įžvalga, kai kalbama apie „Kito“ prielaidas, ir tai jau nebe gamtamokslio sfera, to jis nebegalėtų komentuoti.

Yra nemažai žmonių, manančių, kad evoliucijos teorija visiškai priešinga tikėjimui dėl Biblijoje, Pradžios knygoje, esančios sukūrimo istorijos. Tačiau tai netiesa. Pats palaimintasis popiežius Jonas Paulius II pasakė: „Biblija nesitiki išaiškinti, kaip buvo sukurtas dangus, bet kaip į jį patekti“ (The Bible does not wish to teach how heaven was made, but how one goes to heaven). Žmonės tiesiogiai interpretuoja šešių dienų kūrimą ir dėl to atsiranda visiška priešprieša evoliucijos procesui, vykusiam prieš daugybę milijonų metų. Mokslininkai Biblijos negali interpretuoti, nes tai peržengtų jų metodologines ribas. Tikintieji, taip tiesiogiai priimantys kūrimo istoriją, vadinami kreacionistais. Jie visiškai atmeta evoliucijos teoriją ir visus naujausius mokslo laimėjimus. Jų manymų Žemė yra jauna ir viskas vyko tiesiogiai, kaip Šv.Rašte parašyta. Šis siauras suvokimas atsirado tam, kad pasipriešintų Darvino idėjoms. Iš tiesų Pradžios knygą (kaip ir nemažai kitų) derėtų aiškinti ne pažodžiui, o alegoriškai, tuomet nekiltų tiek priešpriešų. Dauguma kreacionistų tiesiog bijo, kad mokslo pažanga gali pakenkti Dievui. Kad ir kokia (ypač pažangos technikos srityje) absurdiška atrodytų kreacionizmo teorija, ja tiki labai daug žmonių, ypač Amerikoje (jie sudarė net 45 %). Yra net kelios mokyklos, kuriose per biologijos pamokas apie evoliuciją dėstoma ši teorija. Vatikanas taip pat įspėja nesilaikyti pernelyg pažodinės biblinio pasakojimo apie pasaulio sukūrimą interpretacijos. „Bet kuri teorija, neigianti nepaneigiamus įrodymus apie įvairių organizmų biologinę sandarą tėra ideologija, o ne mokslas.“, - teigia Kardinolas Christoph Schönborn. Todėl šiuo atveju ir mokslininkai, ir tikintieji sutinka vieningai dėl šios teorijos nepatikimumo.

Daugybei mokslininkų, nors ir netikinčių, žmogaus, visatos – kūrinijos sudėtingumas kelia pagarbią baimę. Tai dar vienas argumentas, duodantis suprasti, kad sunku įsivaizduoti tokį sudėtingą „mechanizmą“ kaip žmogų, prie kurio vystymosi nebūtų prisidėta aukštesnės jėgos. Pats Charlesas Darvinas pasakė: „Beribę, nuostabią visatą, kartu ir žmogų, gebantį į praeitį ir į tolimą ateitį, be galo sunku (vargu ar išvis įmanoma) suvokti kaip aklo atsitiktinumo ar priežastingumo vaisių. Taip samprotaudamas niekaip negaliu apsieiti be Pirminės priežasties – būtybės, logišku mąstymu šiek tiek panašios į žmones“ - tai tik įrodo, kokią nuostabą vis dar kelia kūrinija savo nepaprastu grožiu ir sudėtingumu.

Vienas opus neaiškumas evoliucijos teorijoje yra žmogus. Jei pagal Bibliją jis yra kurtas pagal Dievo paveikslą, tai kaip gali būti, kad jis išsivystė iš bendro protėvio su beždžionėmis, kaip teigia Darvino teorija?

Maždaug prieš tris milijonus metų iš vieno protėvio skilo dvi atšakos: žmonės (Homo) ir žmogbeždžionės (Australopitekai). Žmogus (pirmykštis) tobulėjo sava linkme, o žmogbeždžionės sava. Klausimas kyla, ar tada jau buvo žmogus, o ne gyvūnas? Kada Dievas įpūtė savo Dvasios? Faktas tas, kad žmogus skiriasi nuo beždžionės daugeliu dalykų, kaip antai : Moralės įsakymas, kovojimas su instinktais, nuolatinis Dievo ilgesys, - kaip teigia Francis S. Kolinsas. Joks kitas sutvėrimas to neturi, nors ir yra daug žmogaus ir kitų žinduolių biologinių panašumų.

Pagal Darvino teoriją nuolat vyksta gamtinė atranka, kurioje laimi stipriausieji, labiausiai prisitaikę, nes tokie yra gamtos dėsniai. Sužalotam ar nesveikam jaunikliui būdavo (ir yra) lemta neišgyventi, tačiau kasinėjimai įrodė, kad pirmykščiai žmonės, gyvendami bendruomenėse jau rūpinosi vieni kitais. Buvo atrasti griaučiai motinos ir vaiko, kurie nugyveno visą pilnavertį gyvenimą ir mirė sava mirtimi. Kas buvo įdomiausia, kad tyrimai parodė, jog motinos vaikas gimė neįgalus. Pagal „gamtos įstatymus“ ar šiaip gyvuliškus instinktus neįgalus naujagimis neišgyvena, nes juo niekas nesirūpina, o ir jis pats savimi negali pasirūpinti, tačiau tas vaikas išgyveno iki sulaukė natūralios mirties. Tai įrodo, kad tuometiniai žmonės jau rūpinosi vieni kitais, kas buvo (yra) nebūdinga instinktų vedamiems gyvūnams.

Žmogus niekada nebuvo ir nebus toks pat kaip ir kiti gyvūnai, nes tai prieštarautų žmogaus esmei, tad jau ką bekalbėti apie Dievo planą ir nepakartojamą kūrimą pagal Savo paveikslą.

Šiais laikais atsiranda vis naujų prielaidų dėl evoliucijos vyksmo, kaip antai: kad esame kilę iš lipnaus gumulėlio su žiuželiais, ir kad iš bakterijų. Atrandamos naujos rūšys primatų ir žmogbeždžionių, turint tik mažą DNR pavyzdį (užtenka kad ir mažojo rankos piršto kaulelio). Tai patvirtina, kad mes krypstam didesnio pažinimo link, tačiau nėra ir negali būti (dėl skirtingų pasaulių) jokių įrodymų, neigiančių Dievo egzistavimą.

Evoliucijos mokslas niekada negalės atsakyti į klausimą „kodėl?“ - tam yra tikėjimas. Šis esminis klausimas yra labai svarbus, turbūt svarbiausias mūsų gyvenimuose, todėl vien su evoliucijos pagalba, be pagrindo (t.y. Dievo) būtų sunku išsiversti. Mokslas taip pat negalės nusakyti ir evoliucijos ateities, ką kartais taip pat bando daryti mokslininkai. Kaip rašo Hengstenbergas: „ Mokslininkas, bandantis nusakyti gamtos išsivystymo ateitį, virsta netikru pranašu. Evoliucijos teoretikas, statąs pasauliui prognozę, yra mokslininko išjuoka.“

Žvelgiant į visą evoliucijos procesą, kiek mes esame pažinūs jį suprasti, galime tik gėrėtis nuostabiu virsmu iki tobuliausio Dievo kūrinio - žmogaus. Iš tiesų, kiek tėra galimybių, kad susiklostytų visos įmanomos palankios sąlygos gyvybei vystytis? Toks šansas kaip milijardinė loterija, kurią laimėti tikimybė tėra viena iš bilijono.

Daug žmonių klysta darydami įvairias prielaidas iš per mažo suvokimo, domėjimosi, o gilesnis pažinimas, mano nuomone, veda Dievo link, kaip pasakė Nobelio premijos laureatas, fizikas Werner Heisenberg: "Pirmas gurkšnis iš gamtamokslio taurės pavers tave ateistu, tačiau taurės dugne tavęs laukia Dievas".


4 SKELBIAMAS 1ASIS KONKURSAS DĖL PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBOS
EUROPOLO TEISĖSAUGOS NUOTRAUKŲ KONKURSAS 2018 M EUROPOLO TEISĖSAUGOS NUOTRAUKŲ
INTERVIU KONKURSAS ŽMOGAUS KODAS ŠIANDIEN TECHNOLOGIJŲ DĖKA ĮVAIRIAUSIOS ŽINIOS


Tags: mokslas „tikėjimas, išsiversti. mokslas, mokslas, tikėjimas, „tikėjimas, konkursas